So where do we start with the editing? First, you need to remove all the photographs with technical problems and the ones that don’t serve the concept of the book. “You have to look at every image that is possible for the book, absorb them in a subliminal way”. I couldn’t find a better advice than this from Alice Rose George. It is necessary to take time to really look at your photographs, even though you’ve seen them a billion times. The key element is to get into the flow of analysis: what kind of feeling this photograph gives? What do I see? Is it obvious? Does it fit? Does it feel in or out of the context when put together with others? Is it necessary?

Another very important step along the process is to understand the importance of the relationships between photographs. We would like to create a body of work “where each of its members performs just the right task and operates in a very specific way next to all the other ones”. We must create a dialogue between the photographs even though those photographs might not be placed on the same page. If we take two photographs and really look at them, they may be two photographs completely different but somehow with a slight resemblance, we may ask what kind of resemblance is there between these two? Or we may take two photos, very similar to each other, with slight differences and we may question what are these differences? Most importantly, what those differences might mean here? If the answer fits into our concept, we can leave both photographs, if not we may need to remove one.

“The task of the sequence, of the order in which the photographs are presented in the book, is to take the viewer from the beginning to the end in a way that makes sense. There has to be a logic to the sequence, however we want to define this logic, that allows the viewer to understand how one gets from the beginning to the end.” (Jorg Colberg). The most important thing is to create a flow between front and back covers, we need to create a movement to lead the viewer through that flow. “…movement can be linear, narrative, or a more chaotic structure, maybe using color or shapes or subjects or any other thing” (Alice Rose George). The story line must go from point A to point B otherwise we will create a catalog.

Creating ‘’establishing points” (as Alice Rose George calls them) can be very helpful. In the beginning of the book, we need to introduce the viewer to our story, it could be the photograph of a location, or a person, or both, etc. That kind of context helps to create a certain type of logic and better follow the story. Then we need to work on a thread line which will help us to stay consistent. It is necessary to keep in our mind the bigger picture all the time. In that way when we have our thread line clear, eliminating photographs will be easier because we make decisions in favor of the story. If they are strong photographs that are in line with the story but don’t manage to create a relationship with other photographs- these photographs need to be excluded from the sequence. The body of work has to “work” like music, and it must have its own rhythm with pauses and culmination.

The editing and sequencing require a lot of time because it asks a lot of reflection and attention to the detail. Most photographs reveal themselves with time; creating a sequence that can be read by a viewer is a long and complex process. One thing must be clear: there is no way of creating a photobook that ‘’works” all by ourselves. Some help from outside, from another professional is absolutely necessary. We cannot be objective with our work, and we need someone else to pinpoint the problematic zones which we can work out afterword. I didn’t understand that well until I’ve got some help and it made everything so much easier. And better. So don’t be afraid of criticism, this is actually where things get clearer, and we have the possibility to get much better.

Seka ir redagavimas. 2 dalis

Taigi, nuo ko pradėti redagavimą? Pirmiausia turite pašalinti visas fotografijas, neatitinkančias techninių reikalavimų, bei tas, kurios neatitinka knygos koncepcijos. „Turite pažvelgti į kiekvieną fotografiją, kuri gali būti atrinkta knygai, ir „sugerti“ ją į pasąmonę“. Negalėčiau rasti geresnio patarimo nei šis, kurį pasiūlė Alice Rose George. Būtina skirti laiko tikrai atidžiai pažvelgti savo fotografijas, nors prieš tai ir matėte jas milijardus kartų. Pagrindinė užduotis yra analizės srautas: kokį jausmą kelia ši fotografija? Ką aš matau? Ar tai akivaizdu? Ar ji tinkama? Ar ji tinka kontekstui, kaip ji sąveikauja su kitomis fotografijomis? Ar ji būtina?

Kitas labai svarbus žingsnis šiame procese yra suprasti ryšio tarp fotografijų svarbą. Juk norime sukurti kūrinį, „kuriame kiekvienas jo elementas atliktų reikiamą užduotį ir veiktų itin konkrečiu būdu greta visų kitų elementų“. Turime užmegzti dialogą tarp fotografijų, net jei tos fotografijos yra ne tame pačiame puslapyje. Jei paimsime dvi fotografijas ir pažvelgsime į jas tikrai atidžiai, galime išvysti, kad tai yra dvi visiškai skirtingos fotografijos, tačiau kažkuo šiek tiek panašios. Todėl galime užduoti klausimą – kas yra panašaus šiose dviejose fotografijose? Arba galime paimti dvi labai panašias fotografijas su nedideliais skirtumais ir pastebėti, kokie yra šie skirtumai? Svarbiausia, ką gali reikšti tie skirtumai? Jei atsakymas atitinka mūsų koncepciją, galime palikti abi fotografijas, jei ne, mums gali tekti vienos jų atsisakyti.

„Fotografijų sekos – jų pateikimo knygoje eilės tvarkos – užduotis yra padėti žiūrovui nueiti kelią nuo knygos pradžios iki pabaigos taip, kad jis ją suprastų. Seka turi būti logiška, tačiau norime tokios logikos, kuri leistų žiūrovui suprasti, kaip viskas vyksta nuo pradžios iki pabaigos.“ (Jorg Colberg). Svarbiausia yra sukurti nepertraukiamą srautą tarp priekinio ir galinio viršelių, turime sukurti judesį, kuris vestų žiūrovą per tą srautą. „ … judėjimas gali būti linijinis, naratyvinis ar chaotiškesnės struktūros, galbūt pasiektas naudojant spalvą, formas ar subjektus, ar bet ką kitą“ (Alice Rose George). Istorijos linija turi eiti nuo taško A iki taško B, kitaip sukursime tiesiog katalogą.

Gali būti labai naudinga sukurti „bazinius taškus“ (kaip juos vadina Alice Rose George). Knygos pradžioje turime supažindinti žiūrovą su savo istorija – tai gali būti vietos, asmens ar abiejų šių dalykų fotografija. Toks kontekstas padeda sukurti tam tikrą logiką ir tuomet lengviau sekti istoriją. Tada turime stebėti siužeto liniją, kuri padės mums išlikti nuosekliems. Būtina nuolat išlaikyti galvoje kontekstą. Tokiu būdu, kai mūsų siužeto linija bus aiški, bus lengviau pašalinti nereikalingas fotografijas, nes priimame sprendimus pasakojamos istorijos naudai. Jei tai yra „stiprios“ fotografijos, kurios puikiai atskleidžia istoriją, tačiau nėra pajėgios užmegzti ryšio su kitomis fotografijomis, tuomet jų reikia atsisakyti. Knyga turi „skambėti“ kaip muzika, ji turi turėti savo ritmą – su pauzėmis ir kulminacija.

Redagavimas ir sekos nustatymas reikalauja daug laiko, nes reikia daug ką apmastyti, skirti dėmesio detalėms. Dauguma fotografijų atsiskleidžia tik su laiku; žiūrovui suprantamos sekos kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Vienas dalykas yra akivaizdus: beveik neįmanoma sukurti savyje suderėjusią fotografijos knygą nepasitelkus šiek tiek pagalbos. Tam tikra pagalba iš išorės, iš kito profesionalo, yra absoliučiai būtina. Neįmanoma būti objektyviems kuriant savo darbą, todėl reikia, kad kas nors kitas įvardytų problemines vietas, kurias galėtume išspręsti. Anksčiau to nesupratau, kol nesulaukiu pagalbos ir nepamačiau, kaip visas procesas pasidarė paprastesnis. Ir lengvesnis. Taigi nebijokite kritikos – viskas tampa daug aiškiau, o mes turime galimybę stipriai patobulėti ir pasiekti geresnį rezultatą.