We talked about defining the concept in last article and now we reach the point where the edit and the sequence must be made. In the process of creating a photobook, I find sequencing and editing the hardest step of all. As photographers we tend to have a connection with our work, we relate with it and get immersed in different feelings. We are included in the process of creating a photograph, we live the backstage and in that way in our head the image is deeply connected with how we created it. So, when it comes to choosing photographs, we are the last ones to be objective. We see a photograph and we see underneath; we see the backstage without even noticing it. That makes hard to step out of our personal experiences and see the image with fresh new eyes. So where to start? First of all, we need to disassociate the content of the photographs from the background, backstage, conditions it was taken, all the stories included into a particular photograph. Even though they are great stories. Singular stories. We have to cut the attachment if we want to create a strong and consistent body of work. “Editing must rely on what is in the pictures and only what is in the pictures. Not more, not less.” (Jorg Colberg). It is necessary to follow this advice if we want to transmit the message through an object we are creating. Especially if we think about the project for a long time, we start to live in our head and disconnect from the material we work with. It’s important to come back to our bodies (touching photographs may be helpful to come back) and see what’s in front of us.

How does it work concretely? First of all, unfortunately, we cannot make a sequence from our files on a computer because it doesn’t give us an opportunity to see all the photographs in large scale all at once. And for that kind of work, we need to have them all lay down in front of us. I suggest printing out your photographs from the last edit made for the book’s concept and prepare a space for them. I usually have a corner in my studio and lay them down on the floor or table. If you have some space on the wall that will work too. But it has to be a place where you spend quite some time. It’s better if every time passing by you see photographs, that gives you the possibility to have some insights even when you don’t have full concentration laid on the project. In that way you can see your photographs even when your computer is switched off. The best would be to first put them on the wall until you feel ok with the edit and then move to a large table or floor so you can start working on a sequence and can move prints easily in the way you want.

It’s necessary that the prints look as close as possible to the final image. They don’t need to be high quality prints (because you will keep touching them, changing position, removing, and maybe putting back afterwards and they get “used”) but it is advisable for them to be in good quality still, calibrated and look similar to how you want them in the very end. In that way they can start finding their own place in the sequence or be out of it.

Seka ir redagavimas. 1 dalis

Pastarajame straipsnyje kalbėjome apie koncepcijos formulavimą, o dabar pasiekėme tašką, kuriame reikia atlikti redagavimą ir apsispręsti dėl fotografijų sekos. Fotografijos knygos kūrimo procese, mano nuomone, sudėtingiausi yra būtent šie žingsniai. Būdami fotografais, mes linkę palaikyti ryšį su savo darbais: su jais tapatinamės ir pasineriame į keliamus jausmus. Įsitraukiame į fotografijos kūrimo procesą, „gyvename“ jo užkulisiuose ir tokiu būdu mūsų galvoje fotografija tampa glaudžiai susijusi su tuo, kaip mes ją kūrėme. Taigi, renkantis fotografijas, esame labai subjektyvūs. Matome fotografiją ir regime tai, kas už jos slypi; matome užkulisius patys to net nesuprasdami. Dėl to ypatingai sunku atsitraukti nuo savo asmeninės patirties ir pažvelgti į fotografiją kito žmogaus akimis. Taigi nuo ko pradėti? Visų pirma, turime atskirti fotografijų turinį nuo jų kūrimo istorijos, nuo užkulisių, sąlygų, kuriomis jos buvo padarytos, ir visos istorijos, susijusios su tam tikra fotografija – nors tai būtų ir puikiausia istorija. Vienetinės istorijos. Turime sumažinti emocinį ryšį su fotografija, jei norime sukurti tvarų ir nuoseklų rezultatą. „Redagavimas turi remtis tuo, kas yra fotografijose, ir tik tuo, kas yra fotografijose. Ne daugiau ir ne mažiau“. (Jorg Colberg). Būtina vadovautis šiuo patarimu, jei norime perduoti žinią per mūsų sukurtą darbą. Ypač jei apie projektą galvojame ilgą laiką, pradedame savo galvoje juo gyventi ir nepajėgiame „atsitraukti“ nuo medžiagos, su kuria dirbame. Svarbu nurimti (tam gali būti naudingas fotografijų lietimas) ir išvysti, kas iš tikrųjų atsiveria prieš mūsų akis.

Kaip tai konkrečiai veikia? Visų pirma, deja, negalime sukurti fotografijų sekos kompiuteryje, nes kompiuteris nesuteikia galimybės vienu metu pamatyti visos fotografijų visumos. Šiai užduočiai reikia, kad visos fotografijos gulėtų priešais mūsų akis. Siūlau atsispausdinti vėliausio redagavimo varianto, sukurto pagal planuojamos fotografijos knygos koncepciją, fotografijas ir paruošti joms erdvę. Paprastai savo studijoje turiu erdvę, kuriame išdėlioju fotografijas ant grindų ar stalo. Jei turite šiek tiek vietos ant sienos, tai taip pat puikiai veikia. Tačiau tai turi būti vieta, kurioje praleidžiate gana daug laiko. Geriau, jei kiekvieną kartą eidami pro šalį matysite fotografijas – tai suteiks jums galimybę gauti įžvalgų, net jei nesate visiškai susikoncentravęs į projektą. Tokiu būdu galėsite matyti savo fotografijas net tada, kai kompiuteris bus išjungtas. Vertėtų pirmiausia pakabinti fotografijas ant sienos, kol nuspręsite, kad jos yra tinkamai suredaguotos, o tada pereiti prie didelio stalo ar grindų, kad galėtumėte pradėti kurti fotografijų seką ir lengvai dėlioti fotografijas taip, kaip norite.

Būtina, kad fotografijos būtų kuo artimesnės galutiniam vaizdui post produkcijos prasme. Jos nebūtinai turi būti aukštos kokybės (nes jūs nuolat jas liesite, keisite padėtį, išimsite, o vėliau gal ir įdėsite atgal, ir jos bus „panaudotos“), tačiau patartina, kad fotografijos būtų visgi geros kokybės, sukalibruotos ir būtų panašios į galutinį norimą variantą. Tokiu būdu fotografijos gali pradėti „ieškoti“ savo vietos sekoje arba – jei to reikės – būti pašalintos iš jos.